Žmogaus kilmė

	Sign In Sign-Up

Žmogaus kilmė

Referatą ruošė: Mažeikių Kalnėnų vid. m-klos

11a klasės mokinė

Laima Saulytytė

I. Žmogaus gyvūninės kilmės įrodymai

1.Mokslininkų, pažiūrų apie žmogaus kilmę, vystymasis. Žmonija nuo neatmenamų laikų domėjosi žmogaus kilmės klausimais. Pasak anglų darvinisto, tai – „žmonijos klausimų klausimas“.

Senovės ir kultūriniu atžvilgiu atsilikusių dabartinių tautų mėginimai aiškinti žmogaus kilmę daugelyje įvairių religinių legendų. Budinga, kad įvairių tautų padavimų motyvai panašūs, esą dievas pirmuosius žmones sukūręs iš molio, akmens, žemės arba vandens.

Tačiau jau senovėje buvo atskirų materialistinių idėjų, kurios teigė, kad žmogus yra panašus į stuburinius gyvūnus, kad žmogus yra gyvūninės kilmės. Didelis žmogaus kilmės išvystymo stabdys buvo krikščionybė.

Materializmo pergalė šiuo klausimu tapo galima tik sukaupus daugybę faktinės medžiagos iš zoologijos, sistematikos, lyginamosios anatomijos bei embriologijos ir evoliucijos mokymo pasisekimo dėka.

Šios problemos istorijoje svarbus posūkis buvo Čarlzo Darvino veika „žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (1871) pasirodymas. Darvinas nepaprastai drąsiai panaudojo savo evoliucijos ir natūraliosios atrankos teorijas žmogaus kilmės išaiškinimui. Jis pateikė daugybę argumentų apie žmogaus gyvūninę kilmę ir įrodė, kad žmogus ir dabartinės žmoginės beždžionės yra kilę iš bendrų protėvių.

Darvinas negalėjo iki galo atskleisti veiksnių, dėl kurių į beždžiones panašūs mūsų protėviai sužmogėjo, nes jis nesuprato, kokie yra kokybiniai skirtumai tarp žmogaus ir aukštesniųjų gyvūnų. Šią spragą užpildė Č, Engelsas, sukurdamas žmogaus kilmės teoriją, kurioje įrodė darbo vaidmenį žmogaus protėvių sužmogėjimo procese.

2. Žmogaus, kaip stuburinių atstovas. Užtenka paviršutiniškai pažvelgti žmogų, kad įsitikintume, jog jo sandaros planas atitinka bendrą stuburinių sandaros planą. Kaip ir visų stuburinių, skeleto ašis yra stuburas, kurio gale pritvirtinta kaukolė. Su stuburu jungiasi priekinių ir užpakalinių galūnių juostos. Žmogaus priekinių ir užpakalinių galūnių skeletas yra homologiškas sausumos stuburinių priekinių ir užpakalinių galūnių skeletui. Žmogaus ir stuburinių sandara panaši ir tuo, kad yra tipiškos žmogaus ir gyvūnų organų sistemos. Tai, kad žmogus priklauso stuburiniams, nekyla abejonių. Anatominis ir fiziologinis žmogaus panašumas į aukštesniųjų klasių stuburinius – žinduolius taip pat neabejotinas. Pagrindiniai žinduolių pažymiai- plaukų danga, šiltas kraujas, gyvų vaikų gimdymas, pieno liaukos ir vaikų maitinimas motinos pienu – būdingi ir žmogui. Šį panašumą galime paaiškinti tik tuo, kad žmogus yra kilęs iš žinduolių.

3.Lyginamosios anatomijos įrodymai. Homologiniai organai. Beveik visi svarbiausi žmogaus organai yra homologiški atitinkamiems stuburinių, ypač žinduolių, organams. Žmogaus ranka turi tas pačias dalis ir net kaulų elementus, kurie būdingi paukščių, sausumos žinduolių, reptilijų, amfibijų priekinės galūnės skeletui. Kaip ir visų stuburinių, žmogaus ranka sudaryta iš žasto, dilbio, riešo, delno ir pirštų.

Nesunku pastebėti, kad ir vidaus organai yra homologiški. Pavyzdžiui, galvos ir nugaros smegenys, plaučiai, žarnynas, kepenys, inkstai, širdis ir visos stambiosios kraujagyslės visiškai homologiški atitinkamiems gyvūnų organams.

4.Rudimentiniai organai. Žmogus turi daugybę rudimentinių organų, kurie dabar neturi tos reikšmės, kurią turėjo anksčiau. Jų buvimą galime paaiškinti prielaida, kad jei buvo gerai išsivystę ir normaliai funkcionavo. Mūsų protėviams, o žmonėms jie atrofavosi, ir liko tik nežymios liekanos – rudimentai.

Apžvelgsime keletą rudimentinių organų pavydžių.

Suaugęs žmogus turi 4-5 neišsivysčiusius slankstelius, kurie sudaro uodegikaulį. Juo užsibaigia stuburas. Uodegikaulis yra žemiau kryžkaulio. Žmogaus uodegikaulis neatlieka jokių funkcijų – tai uodegos slankstelių rudimentas, liekana uodegos, kurią turėjo mūsų protėviai. Uodegikaulio srityje, kaip ir uodeguotųjų gyvūnų, yra du pariniai nervai. Čia taip pat yra silpnos, nugebančios susitraukti, raumenų skaidulos – uodeginių raumenų liekanos.

Būdingas užuomazginių organų pavyzdys, rodantis žmogaus protėvių sandarą ir gyvenimo būdą, yra aklosios žarnos kirmėlinė atauga – apendiksas. Žmogaus apendiksas nėra gyvybiškai svarbus organas, priešingai dažnai būna ūminio uždegimo – apendicito – priežastis.

Iš žinduolių neišsivysčiusį apendiksą turi tik aukštesniosios beždžionės. Visų gyvūnų, mintančių kietu, sunkiai suvirškinamu maistu (žieve, lapais ir kt.), akloji žarna ir kirmėlinė atauga labai išsivysčiusios. Tose žarnyno dalyse, bakterijų pagalba, suvirškinami tie maisto komponentai, kuri nesuvirškina skrandis.

Rudimentams taip pat priklauso ypatingos raukšlės, tesitęsiančios išilgai gomurio – gomurinės raukšlės. Daugumos žinduolių jos gerai išsivysčiusios ir yra kaip pagalbinis maisto susmulkinimo aparatas. Gal būt, tai raginių gomurio dantų, kurios turi kai kurie žemesnieji žinduoliai (ančiasnapis, kai kurie sterbliniai ir kt.) liekana.

Žmogaus kvėpavimo organuose taip pat yra protėvių sandaros bruožų. Gerklose yra nedideli iškilimai – Marginio skilveliai. Ji neatlieka jokios funkcijos nei kvėpavimo, nei balso funkcijoje. Tačiau beždžionei jei yra tikrieji balso maišai, kurie iš gerklų prisipildo oro ir labai išsipučia. Kai kurių beždžionių jei išsipūtę nugara iki pečių ir yra kaip galingas rezonatorius, balsui sustiprinti staugiant.

Žmogaus jutimo organuose taip pat yra nemaža savybių, paveldėtų iš protėvių.

Yra žinoma, kad daugelio gyvūnų ausies kaušelis labai paslankus. Ausies kaušelis juda tik dėl specialių raumenų. Žmogui išliko tik šios raumenų sistemos liekanos: didesnės žmonių dalies ji visiškai nefunkcionuoja ir kaušelis nejudrus.

Žmogaus akys turi kai kurių bendrų bruožų su žemesniųjų stuburinių akimis. Vidiniame akies krašte (arčiau nosies, yra nedidelė mėsinga, pusmėnulio formos raukšlė. Ji akies funkcijoje neatlieka jokio vaidmens. Tai trečiojo voko, (mirkčiojimo plėvės) geria išsivysčiusio paukščių bei reptilijų, rudimentas. Žmogaus ranka, greta aukštos organizacijos požymių, turi ir bendrų pažymių su protėvių ranka. Šiems požymiams priklauso mažojo piršto nago forma. Jis dažnai būna cilindriškesnis, negu kitų pirštų plokšti nagai, ir labiau panašesnis į gyvūnų nagus. Rankoje taip pat yra plaukiojamosios plėvės pėdsakų, primenančių tolimus protėvius, kurie gyveno pusiau vandens, pusiau sausumos gyvenimą.

5.Embriologiniai įrodymai. Tiriant įvairias žmogaus embrioninio vystymosi stadijas, randama daug vertingų žmogaus gyvūninės kilmės įrodymų. Pirmosios žmogaus gemalo vystymosi stadijos nepaprastai panašios į atitinkamas visų stuburinių embriogenezės stadijas.

Žmogaus gemalo sandara ankstyviausiose vystymosi stadijose panaši į kitų stuburinių gyvūnų gemalų sandarą. tik palaipsniui išsiskiria požymiai, vyksta vadinamoji embrioninė divergencija. Iš pradžių gemalas turi žinduolio bruožų ir jo beveik negalima atskirti nuo kitų tos klasės gemalų, pavyzdžiui, kiaulės, katės ir kt. Labai ilgai gemalas būna panašus į beždžionių, ypač į žmoginių beždžionių gemalus. Specifiniai bruožai atsiranda tik vėlesnėse embriono vystymosi stadijose.

Be bendro žmogaus gemalo panašumo į kitų stuburinių, ypač žinduolių, embrionus, didelę reikšmę turi kažkurie paskiri embriono vystymosi bruožai:

a) 18-20 dienų žmogaus embriono kaklo srityje yra žiaunų raukšlės, tai yra besivystančio žiaunų aparato užuomazga

b) Antrojo embrioninio gyvenimo mėnesio pabaigoje gemalui paprastai išsivysto penki užuomazginiai uodegikaulio slanksteliai ir ilgoka uodega.

c) Žmogaus embrione atsiranda keletas porų spenelių ir pieno liaukų užuomazgų, tačiau tik viena pora normaliai išsivysto, o kitos nunyksta.

d) 5-6 mėnesių žmogaus embriono visa oda, išskyrus keletą vietų, yra apaugusi švelniais plaukais. Plaukų danga išnyksta paprastai prieš gimimą.

Dauguma rudimentinių organų žmogaus gemale esti žymiai ryškesni, negu suaugusiame.

6.Atavizmas. Daugeliu atvejų, sutrikus žmogaus embrioniniam vystymuisi, pastebimas atavizmo reiškinys, t.y. kai kurių protėvių požymių pasikartojimas. Tai atsiranda dėl to, kad kai kurie gemaliniai dariniai, išnykstantys paprastai vaisiui besivystant, išlieka ir toliau vystosi.

Atavizmo reiškiniai nenuginčijamai liudija apie žmogaus giminystę su žinduoliais ir žemesniaisiais stuburiniais.

II. Artimiausi žmogaus giminaičiai iš gyvūnų pasaulio

1.Žmogaus vieta gyvūnų pasaulio sistemoje. Žmogus pagal savo fizinę sandarą gyvūnų pasaulio sistemoje užima šią vietą:

Tipas: Chordiniai

Potipis: Stuburiniai

Klasė: Žinduoliai

Poklasis: Primatai

Būrys: Siauranosės beždžionės

Šeima: Žmonės

Gentis: Žmogus

Rūšis: Protingasis žmogus

2.Pusbezdžionės ir primatai. Arčiausiai primatų būrio yra pusdezdžionių būrys, susidedantis iš dviejų pobūrių: lemūrų ir ilgiakulnių.

Apžvelgsime artimiausius žmogui primatus. Šis būrys turi du pobūrius: plačianosių beždžionių (skirstomos į dvi šeimas – voverini beždžionių ir kapucinų) ir siauranosių beždžionių (šunbeždžionės ir Gibonai ir kt.).

Žmoginių beždžionių šeimai priklauso trys beždžionių grupės: orangutangai, gorilos ir šimpanzės. Tai stambūs gyvūnai, gyvenantys miškuose, dažniausiai medžiuose. Gyvena paprastai bandose po 10-15 individų. Uodegos, sėdimųjų trinių, skruostų maišų neturi. Labai išsivystęs patinų gerklų maišas.

Antropoidų galvos smegenys išsivystę labiau, negu žemesniųjų beždžionių. Smegenų tūris – 350-600 cm³;pusrutulių paviršiuje daugybė vingių, kurie labai padidina galvos smegenų pilkosios dalies paviršių.

3.Morfologinis žmogaus ir antropoidų panašumas. Antropoidai ir žmonės panašūs kūno dydžiu, išvaizda. Žmoginės beždžionės neturi uodegos. Jos gali vaikščioti užpakalinėmis galūnėmis, nors ir pasiremdamos ilgomis priekinėmis galūnėmis. Labai panaši raumenų, skeleto, kraujo apytakos, nervų sistemos bei vidaus organų sandara. Ant beždžionių pirštų jau yra tikrieji nagai. Dantų skaičius (32) ir dantų formulė (ilčių, kandžių ir krūminių dantų skaičius) sutampa.

Tomas Hekslis nustatė, kad kūno sandaros skirtumai, kuriais skiriasi gorila nuo žmogaus, yra ne tokie dideli, kaip tie skirtumai, kuriais skiriasi gorila nuo žemesniųjų beždžionių.

Antropoidų, kaip ir žmonių, gerai išsivystę veido mimikos raumenys ir didžiojo krūtinės raumens raktikaulinė dalis. Antropoidų ir žmonių panaši virškinimo sistema. Panašus skrandis, kepenų forma, kirmėlinė atauga ir pasaitų prisitvirtinimo būdas. Gorilos ir šimpanzės spermatozoidų dydis ir forma panašūs į žmogaus. Labai panaši ir placentos sandara ir embriono vystymosi eiga. Antropoidų nėštumas trunka nuo210 iki275 dienų.

Žmogaus galvos smegenys labai panašios į antropoidų smegenis: panašios smegenų dydžiu ir žymiu smegenų vagų ir vingių išsivystymu. Žmogbeždžionių smegenys labai išsivysčiusios. Dėl to jų aukštesniosios nervinės veiklos lygis yra aukštesnis.

Daugelis žmogbeždžionių elgesio bruožų primena žmogų. Jos sugeba džiaugtis, liūdėti, pykti, vergti, juoktis. Beždžionės patelės labai rūpinasi savo jaunikliais.

Beždžionių ir žmonių panašus skonis: jos greitai pripranta prie arbatos, kavos, vyno. Tai įrodo, jog fiziologiniu ir antropologiniu požiūriu antropologinės beždžionės yra labai panašios.

Antropoidų kraujas morfologinėmis ir biocheminėmis savybėmis panašus į žmogaus. Ypač tai liečia šimpanzės kraują. Antropoidų kraujo grupės tokios pašios kaip ir žmogaus. Tie faktai nenuginčijamai rodo žmogaus ir antropoidų giminystę.

Žmogaus giminystę su antropoidais patvirtina lyginamosios patologijos duomenys. Beždžionės apsikrečia daugybe infekcinių ir invazinių ligų, būdingų žmogui.

Senatvėje antropoidams atsiranda tie pasys fiziologiniai reiškiniai, kaip ir žmogui: pražilimas, susenimas, dantų iškritimas ir kt.

4.Morfologiniai žmogaus ir antropoidų skirtumai. Žmogaus ir antropoidų giminystę reikia suprasti taip: žmogus ir dabartiniai antropoidai tai dvi primatų būrio šakos, kurio palyginti nesenais geologiniais laikais atsiskyrė nuo bendro geologinio kamieno.

Žmogaus ir antropoidų kūno skirtumai susiję su specializacija, jų prisitaikymu prie įvairių gyvenimo sąlygų.

Žmogaus organizme yra daug svarbių požymių rodančių prisitaikymą vaikščioti stačiomis:

a) Žmogaus stuburas išlenktas S pavidalu.

b) Pėda iškili, skliauto formos.

c) Platesnis dubuo, paplatėjęs klubikaulis.

d) Pakitusi krūtinės ląsta.

e) Žmogaus plaštaka specializuota kaip griebimo organas.

f) Žmogaus rankos trumpesnės už kojas.

g) Žymiai skiriasi žmogaus kaukolės forma ir sandara:

Žmogaus žandikauliai ir kramtomieji raumenys žymiai silpniau išsivystę nei beždžionių. Dėl skiemeninės kalbos atsirado smakras.

h) žmogaus smegenys vidutiniškai 2-2,5 karto sunkesnės už antropoidų smegenis:

Žmogaus.....................894-2012g

Gorilos..................................460g

Orangutango.........................430g

Šimpanzės.............................460g

III. Paleontologiniai duomenys apie žmogaus kilmę

1.Iškastiniai primatai. Bendri žmogaus ir antropoidų protėviai. Geriausių žmogaus istorinio vystymosi įrodymų pareikia paleontologija.

Seniausios žmogbeždžionių liekanos yra rastos iš apatinio oligocito. Seniausias atstovas yra parapitekas (rastas Egipte, manom, kad buvo artimas ilgakulniams).

Apatiniame oligocese taip pat rasta proplioteko apatinio žandikaulio dalis. Manoma, kad tai Gibono protėvis. Matyt, propliopiteko stadijoje vyko staigus posūkis, pereinant nuo vaikščiojimo keturiomis prie daugiau ar mažiau tiesios padėties ir laisviau bei įvairiau pradėta naudoti priekines galūnes.

Dėl vertikalios kūno padėties brachiacijų metu pakito išorinės formos ir vidinė sandara.

Moicene antropoidai sustambėja ir dar labiau paplinta, išsiskirsto po įvairias vietas.

Vėl kinta stambių antropoidų judėjimo forma: brchiacija darosi saikingesnė, nes, kūno svoriui padidėjus (iki 200 kg), įsisiūbuoti ant ištemtų rankų labai sunku.

Nuo šakos ant šakos pradedama peršokti užpakalinėmis kojomis ir vertikalioje padėtyje, prisilaikant priekinėmis galūnėmis.

Iš stambių iškastinių antropoidų ypač pažymėtinas driopitekas. Tai buvo medžiuose, bandomis gyvenanti beždžionė. Vidutinis svoris – 50 kg, ūgis – 150 cm. Manoma, kad driopitekas buvo pradinė grupė, iš kurios išsivystė gorila, šimpanzė ir žmogus.

Kita stambi antropomorfinė pliozeno beždžionė – austrolopitekas. Jo liekanų rasta pietų Afrikoje. Tai pereinamoji forma tarp driopiteko ir seniausių iškastinių hominidų.

Viršutinio plioceno periode Senajame Pasaulyje gyveno keletas rūšių antromorfinių beždžionių, kurių požymiai buvo panašūs į žmonių požymius. Didesnė dalis šių rūšių išmirė, tik viena rūšis išvengė tokio likimo ir tapo žmogaus protėviu.

2.Iškastiniai hominidai. Remiantis paleontologijos ir archeologijos duomenimis, galime iškirti tris žmogaus kūrimosi ir vystymosi stadijas.

Pirmieji žmonijos atstovai buvo beždžionžmogiai:

Beždžionžmogiai – pereinamosios formos, kuriose žmogaus bruožai nepaprastai susipynę su kai kuriais antropomorfinių beždžionių bruožais:

a) Pitekantropas – ūgis apie 170 cm. Jis vaikščiojo dviem kojom, truputį palinkęs. Smegenų dėžės tūris buvo apie 900cm³. Gyveno maždaug prieš milijoną metų.

b) Sinantropas - kaukolė panaši į pitekantropo. Kakta žema, gerai išsivystęs antakių lankas. Smegenų dėžės tūris – 850-1220cm³. apatinis žandikaulis masyvus, su stambiais dantimis, smakro nėra. Gyveno urvuose, naudojo paprastus akmeninius įrankius, mokėjo įskelti ugnį. Gyveno maždaug prieš 5000-700 tūkstančius metų.

c) Heidelbergo žmogus – žandikaulis masyvus, turi beždžionių ir žmogaus bruožų. Dantys panašūs į žmogaus, tačiau smakras nuolaidus, be gumburio. Gyveno maždaug prieš 400 tūkstančius metų.

Kita senoji žmogaus vystymosi stadija buvo neandertaliečiai:

Neandarteliečiai buvo nedidelio ūgio (155-165cm),su didele galva ir didelėmis smegenimis (1300-1600 cm³). Žandikaulis, nepaisant jo masyvumo, labai panašus į žmogaus žandikaulį. Randami smakro pradmenys, o tai rodo, kad jei turėjo skiemeninės kalbos užuomazgą. Pradėjo maitintis mėsa ir ėmė medžioti stambius žvėris. Neandertaliečiai naudojo ugnį, įvairius darbo įrankius.

Naujajai žmogaus vystymosi stadijai atstovavo kromanjoniečiai:

Pagal anatominius pažymius, tai dabartinio žmogaus tipo atstovai. Kromanjoniečio ūgis buvo 180 cm, pailga, bet žemoka, talpi kaukolė (1590 cm³), siaura nosis, tiesi kakta. Žandikaulis masyvus, su stambiu smakru. Jie pasižymėjo aukštu protiniu išsilavinimu. Plačia naudojo darbo įrankius iš akmens ir kaulo. Susiformavo sudėtingi bendruomeniniai santykiai. Žmogus pradėjo ankstyvos giminės bendruomenės stadiją.

Kromanjoniečių urvuose rasta piešinių, vaizduojančių žmones ir gyvūnus. Piešinių turinys susijęs su medžiokle ir kitais gamybos procesais, taip pat su religinių pažiūrų užuomazgomis. Prieš 7-10 tūkstančių metų kromanjoniečiai naudojosi šlifuotais gręžtai akmeniniais įrankiais, moliniais indais.

IV. Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese

1.F. Engelso darbo teorija. Klausimą apie mūsų panašių į beždžiones protėvių socialinius sužmogėjimo veiksnius išnagrinėjo savo straipsnyje F. Engelsas „Darbo vaidmuo beždžionės sužmogėjimo procese“. Jis buvo parašytas 1871-1873 m. ir pirmą kartą išspausdintas 1896m., autoriui mirus.

F. Engelsas pabrėžia, kad darbas yra pirmoji pagrindinė žmogaus gyvenimo sąlyga: „Darbas sukūrė patį žmogų“. Apžvelgsime pagrindinius F. Engelso teiginius.

Žmogaus protėvis yra prieš šimtus tūkstančių metų gyvenusi žmogbeždžionių veislė. Gyvenančių miške beždžionių rankos, laipiojant po medžius atliko kitokį darbą, negu užpakalinės galūnės. Todėl beždžionės, vaikščiodamos žemės, nesinaudojo rankomis, ir priprato prie vertikalios padėties. Tai buvo svarbus žingsnis beždžionės sužmogėjimo procese.

Vaikščiojant stačiomis, rankoms nereikėjo laikyti kūno, ir jos galėjo atlikti kitas funkcijas. Dabartinių žmogbeždžionių priekinių ir užpakalinių galūnių funkcijos taip pat skirtingos. Jos rankomis skina vaisius ir laiko maistą, stato lizdus medžiuose, apsigynimui paima lazdą, akmenį ir kt.

Tačiau praėjo daug tūkstantmečių kol beždžionės ranka tapo žmogaus ranka. Nė viena beždžionė savo rankomis negali pasigaminti jokio akmeninio peiliuko. Ranka per šimtus tūkstančių metų tobulėjo, veikiant darbui.

Ranka – ne tik darbo įrankis, bet ir darbo produktas.

Tačiau ranka keitėsi ne izoliuotai nuo viso kūno, bet pagal koreliacijos principus. Rankų tobulėjimas ir kojų prisitaikymas prie vertikalios kūno padėties veikė ir kitas kūno galis.

Vystantis rankai ir darbui, atsirado galimybė dominuoti gamtoje, išsiplėtė žmogaus akiratis. Darbo procese jis atskleisdavo vis naujas gamtos objektų savybes. Vystantis darbui vis labiau sustiprėjo pirmykštės bandos nariai, padažnėjo tarpusavio pagalbos ir paramos atvejų medžiojant, ginantis nuo priešų ir kt. Paaiškėjus tokios savitarpio pagalbos naudingumui, banda persiformavo į bendruomenę. Tiems bendruomenės nariams atsirado reikalas ką nors pasakyti vienas kitam. Neišsivysčiusi beždžionių gerklė darėsi vis sudėtingesnė, tobulėjo ir tapo kalbos organu. Kalbos atsiradimas susijęs su darbu ir darbiniais žmonių tarpusavio santykiais.

Darbo ir kalbos atsiradimas stimuliavo galvos smegenų ir jutimo organų vystymąsi. Atsirado sąmonė, sugebėjimas protauti.

Kol laipiojančių po medžius beždžionių banda persiformavo į pirmykštę bendruomenę, praėjo šimtus tūkstančių metų. Svarbiausias skirtumas tarp beždžionių bandos ir bendruomeninės žmonių bendruomenės, kaip nurodo F. Engelsas, yra darbas. Jis prasideda nuo įrankių galinimo momento.

Seniausi darbo įrankiai, rasti archeologinių kasinėjimų metu, tai medžioklės ir žvejybos įrankiai. Šis faktas rodo, kad mūsų protėvis be grynai augalinio maisto ėmė valgyti ir mėsą. Tai taip pat svarbus žingsnis į sužmogėjimą. Mėsiškame maiste yra beveik gatavos visos reikalingos maisto medžiagos. Pagreitėjo virškinimas, atsirado laiko bei energijos kitiems veiksmas. Mėsiškas maistas padėjo kauptis kūno jėgai ir žmogaus savarankiškumui. Taip pat ypač didelę reikšmę mėsiškas maistas turėjo smegenų vystymuisi. Dabar į smegenis pateko visos reikalingos medžiagos ir jos iš kartos įkartą galėjo tobulėti. Pažangi mėsiško maisto panaudojimo išdava lėmė ugnies panaudojimą ir gyvūnų prijaukinimą. Pradėjus vartoti ugnį sutrumpėjo virškinimo procesas, susitaupė jėgų, kurios buvo reikalingos kitiems procesams. Prijaukinti gyvūnai sudarė naują, papildomą maisto šaltinį. Pienas žmogui buvo naujas maisto produktas, savo reikšme prilygstąs mėsai. Maistas tapo įvairesnis ir tai atsiliepė sužmogėjimo procesui. Be to, žmogus prisitaikė gyventi bet kokiomis sąlygomis ir paplito visame gyvenamajame žemės paviršiuje.

Žmogui perėjus gyventi iš pirminės karštos klimato tėvynės į šaltas vietoves, kur žiemą pakeisdavo vasara, atsirado nauji reikalavimai. Prireikė drabužių ir pastogės. Atsirado naujos darbo sritys, kurios dar labiau atskyrė žmogų nuo gyvūnų.

Darbas per kartų kartas darėsi įvairesnis ir tobulesnis. Greta medžioklės ir žvejybos atsirado žemdirbystė, o paskui verpimas, audimas, metalų apdirbimas, puodų lipdymas, laivyba. Atsirado pramone ir prekyba, mokslas ir menas. Iš genčių susiformavo nacijos ir valstybės, atsirado teisė, politika, religija.

Žmonėms tolstant nuo gyvūnų jų poveikis gamtai darosi vis planingesnis, tam tikro tikslo buvo pasiekiama iš anksto tai nuplanavus. Gyvūnai taip pat turi įtakos gamtai, bet ne teik kiek žmonės. Jie paveikia ją atsitiktinai, be jokių išskaičiavimų.

Gyvūnai tik naudojasi supančia gamta, keisdami ją savo buvimu, gyvybine veikla. Žmogus gi pavergia ją, priverčia tarnauti savo tikslams. F. Engelsas pabrėžia, jog tai yra dar vienas esminis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno.

Vadinasi, F. Engelsas įrodė, kad žmogaus kilmės klausimas yra ne tik biologijos problema, jį galima išspręsti tik remiantis socialiniais veiksniais. Svarbiausiais socialinis veiksnys yra darbas. Žmogaus kūnas pritaikytas dirbti. Vaikščiojimas vertikalioje padėtyje ištobulėjo tik tobulėjant darbui. Darbo dėka žmogus evoliucionuodamas pamažu nustojo būti pavaldus gyvūnų gyvenimo dėsniams. Tolimesnis žmogaus vystymasis priklausė nuo darbo įrankių ir visuomeninių santykių.

2.Antrosios signalinės sistemos reikšmė. Labai svarbus indėlis į žmogaus kilmės problemą buvo I. Pavlovo mokymas apie besąlyginius ir sąlyginius refleksus. Jis parodė, kuo skiriasi žmogaus ir gyvūno aukštesnioji nervų sistema.

Gyvūnas signalus iš supančios aplinkos gauna kaip sudirginimą, kurį besąlygiškai priima regos, klausos ir kt. Receptorių ląstelės. Šie sudirginimai palieka tam tikras žymes didžiuosiuose pusrutuliuose ir sukelia besąlygines arba sąlygines refleksines reakcijas. Tokius signalus gauna ir žmogus, iš jų susidaro aplinkos pajautimo ir supratimo įspūdis. Šią ryšių sistemą su aplinka Pavlovas pavadino pirmąja signaline sistema, pabrėždamas, kad ją turi ir gyvūnai.

Žmogui būdinga antroji signalinė sistema, kuri, pasak Pavlovo, tai girdimas ir skaitomas žodis. Žodis – pirmųjų signalų signalas, sudaro specifinę žmogaus signalinę sistemą.

Antroji signalinė sistema leidžia atsitraukti nuo tikrovės, daryti apibendrinimus. Kaip tik tai sudaro aukštąjį specialų žmogaus mąstymą. Žodis, padarė mus žmonėmis, pažymi Pavlovas. Be žodžio negalėtų būti nei sąmonės, nei mąstymo. Žodis turi didžiulę socialinę ir biologinę reikšmę žmogaus auklėjimui, patyrimo kaupimui iš kartos įkartą.

V.Rasistinė žmogaus kilmės klausimo klasifikacija

1. Rasistinių ypatybių reikšmė. Žmonija biologiniu požiūriu sudaro vieną rūšį – homo sapiens, - kuri suskyla į keletą smulkesnių dalių, vadinamų rasėmis. Rasiniai požymiai, pagal kuriuos skiriasi žmonių rasės, susiję tik su fizinėmis žmonių savybėmis, pavyzdžiui odos spalva, plaukų forma, kai kurie veido bruožais, ūgiu, ir mažiausia – kūno proporcijomis.

Rasinai žmonių požymiai paliečia tik kūno ypatumus.

Požymiai, apibūdinantys žmonių rases, atitinka porūšius ir smulkesnes sistemines kategorijas, naudojamas zoologijoje, bet kartu nuo jų ir skiriasi. Porūšiniai ir rasiniai gyvūnų požymiai prisitaikomąją reikšmę.

Rasiniai žmogaus skirtumai, pavyzdžiui, kai kurie jo kūno organizacijos bruožai (kūno sudėjimas, odos spalva, nosies, akių, lūpų, galvos forma ir t.t.) atsirado žmogaus formavimosi procese, kaip prisitaikymo požymiai. Tolimoje praeityje, formuojantis rasiniams pažymiams, pagrindinį vaidmenį atliko geografinė aplinka ir įvairūs biologiniai veiksniai. Pavyzdžiui, negrų, etiopų, australiečių ir pietų mongolų rasių, tamsi odos pigmentacija, be abejo, atsiado kaip klimatinių sąlygų veikimo išdava ir, gal būt, dėl ypatingos mitybos.

Tačiau, kad dėl to vystydamasis žmogus vis labiau, ir labiau išsilaisvindavo iš gyvūnų pasaulio dėsnių ir vis labiau, ir labiau paklusdavo visuomeniniams dėsniams, šie požymiai nebeteko prisitaikomosios reikšmės. Į juos reikia žiūrėti kaip į pėdsaką labai senų žmogaus evoliucijos etapų.

2. Pseadomokslinės buržuazinės rasių nelygumo teorijos. XIX a. Vakarų Europos šalyse ir JAV pasirodė pseudo moksliškos, klaidingos teorijos apie rasinę žmonių nelygybę. Remdamiesi įvairiais fiziniais požymiais, kuriais skiriasi įvairios žmonių rasės, reakcingi buržuaziniai mokslininkai iš tų pozicijų aiškinti istorinį žmonių vystymosi procesą ir socialinius – politinius klausimus.

3. Pseudomokymo apie rasių nelygybę nepagrįstumas. Žmogus, apsigyvendamas įvairiose pasaulio vietose, prisitaikė prie gamtinių vietovės ypatumų, ne keisdamas savo fizinę išvaizdą, bet vystydamas tam tikra linkme savo materialinę kultūrą. Pavyzdžiui, eskimai prie tolimosios šiaurės sąlygų prisitaikė ne dėl kaukolės formos ir plaukų spalvos, bet dėl atitinkamos materialinės gamybos ir visuomeninių sąlygų. Svarbiausia, kas nulėmė eskimų pergalę prieš šiaurės gamtą, buvo stiprūs būstai iš sniego luotų, riebalinės lempos, šilti iš ruonių kailių rūbai, jūros žvėrių medžiojimas su žeberklais.

Rasiniai požymiai labai kinta. Šiuo metu nėra nepakitusių grynų rasių. Per daugelį žmogaus istorijos amžių vyko intensyvus rasių maišymasis dėl kilnojimosi, karų ir prekybos. Žmonių visuomenė pavaldi socialiniams, bet ne biologiniams dėsningumams.

4. Polifiletinės žmogaus kilmės kritika. Norėdami rasių nelygybės teorijai suteikti mokslinį pobūdį, rasistai iš galvojo prieštaraujančią Darvino mokymui polifiletinės žmogaus kilmės teoriją. Jei teigė, kad pagrindinės žmonijos rasės, - tai įvairios rūšys, kurios atsiranda visiškai atskirai viena nuo kitos. Europiečių rasė, jų nuomone, kilo iš neandertaliečių, mongolų – iš sinantropų, australiečiai iš pitekantropų, o negrai – iš austrolopiteko.

Polofilijos teorijos šalininkai tvirtina, kad polinesiečiai, melaneziečiai ir negrai atsirado vėliau už baltąją rasę. Taigi, reiškia, kad vadinamosios juodosios rasės tik neseniai baigė beždžionių stadiją. Tokia niekuo nepagrįsta išvada, yra visiškai klaidinga. Polifilinės žmogaus kilmės teorija prieštarauja faktams. Neandertaliečių aptikta ne tik Europoje. Jei buvo labai paplitę Senajame Pasaulyje.

Iš kitos pusės, įvairios rūšys tarp savęs nesikryžmina arba jų palikuonys esti nevislūs. Visiems žinoma, kad įvairių rasių atstovai visiškai laisvai kryžminasi tarpusavyje ir jų palikuonių vislumas ne tik nemažėja, bet, priešingai, padidėja. Šie ir daugelis kitų faktų liudija, kad visi žmonės priklauso tai pačiai rūšiai – Homo sapiens ir kilo iš bendro filogenetinio kamieno.

Naudota literatūra

1. J. Veselovas „Darvinizmas“

2. Č. Darvinas „Rūšių atsiradimas“