PAUKŠČIAI

 

Jolanta Laurinavičiūtė

                                                                   

1)   PAUKŠČIAI;

PLUNKSNOS;

PLUNKSNŲ PRIEŽIŪRA;

PRISITAIKYMAS SKRAIDYTI.

2)   SNAPAI;

SVARBIAUSIA – KOJOS;

REGA;

UOSLĖ, SKONIS IR YPATINGI JUTIMAI.

3)   KLAUSA IR GARSO LOKACIJA;

KVĖPAVIMAS;

PAUKŠČIŲ KIAUŠINIAI;

JAUNIKLIAI;

NESKRAIDANTIEJI PAUKŠČIAI.

4)   GEBĖJIMO SKRAIDYTI PRARADIMAS;

BĖGIMO ČEMPIONAI;

DIDŽIAUSI KIAUŠINIAI.

5)   RŪPESTINGI TĖVELIAI;

JŪRINIAI PAUKŠČIAI;

PLAUKIMAS.

6)   PAUKŠČIŲ MIESTAI;

TOBULAI PRISITAIKĘ;

MITYBA;

MIGRACIJA.

7)   PLĖŠRIEJI PAUKŠČIAI;

SUTVERTAS ŽUDYTI;

ĮSPŪDINGI ŽAIDIMAI;

MIŠRUS MAISTAS;

MEDŽIOJIMO BŪDAI.   

 

 

 

Nuo to laiko, kai paukščiai pirmąsyk pakilo į orą, jų skraidymo įgūdžiai taip iš tobulėjo, kad gali toli migruoti, apsigyventi naujoje aplinkoje ir pasiekti kitaip neprieinamas perėjimo vietas. Dėka lengvų griaučių, išsivysčiusios kvėpavimo sistemos ir stiprių, lanksčių plunksnų paukščiai yra didžiausi, greičiausi ir patys stipriausi skraidantys gyvūnai. Per evoliuciją kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, emu, neteko būtinybės skraidyti ir galiausiai virto neskraidančiais paukščiais. Yra apie 9600 paukščių rūšių, kurių dydis įvairuoja nuo mažyčio Elenos kolibrio iki afrikinio stručio – didžiausio paukščio pasaulyje.

 PLUNKSNOS.

   Paukščiai – vieninteliai gyvūnai, turintys plunksnas. Jos padeda jiems skraidyti, neleidžia sušalti ir saugo nuo drėgmės. Kai kurie paukščiai turi tam tikras plunksnas, kuriomis puikuojasi per tuoktuves. Yra trys pagrindiniai plunksnų tipai: plasnojamosios plunksnos ant uodegos ir sparnų, kontūrinės plunksnos, kurios dengia kūną ir suteikia jam aptakią formą, ir pūkinės plunksnos, augančios prie pat odos. Plasnojamosios plunksnos turi tvirtą stiebą su šimtais šakelių. Kiekviena šakelė turi kabliukus, kurie susikabina ir sudaro glotnų paviršių. Pūkinės plunksnos yra pasišiaušusios yra padeda sulaikyti šiltą orą.

PLUNKSNŲ  PRIEŽIŪRA .

  Paukščiai nuolat kedena plunksnas , tvarkydami jas ir pašalindami parazitus, tokius kaip plunksnų utėles.Kai kurie paukščiai maudosi vandenyje , kiti mėgsta dulkių vonias. Kedendamas plunksnas , savo snapu paukštis tarsi šukomis sukabina plunksnų šakeles su kabliukais . Nemažai paukščių sutepa plunksnų paviršių aliejiniu skysčiu , kad jos neįmirktų .Aliejų išskiria uodegos pamate esanti pasturgalinė liauka .

PRISITAIKYMAS SKRAIDYTI .

  Paukščių griaučiai yra ir nepaprastai stiprūs , ir labai lengvi . Kad masė būtų mažesnė , daugelis didesnių kaulų yra tuščiaviduriai . Kiti kaulai turi oro ertmių ir yra sustiprinti vidiniais ramsčiais. Kad būtų tvirtesni , pagrindiniai sparnų ir kojų kaulai yra susilieję , o stiprūs skraidomieji raumenys prisitvirtinę prie didelės krūtinkaulio keteros .

SNAPAI .

  Paukščiai snapo dydis ir forma priklauso daugiausia nuo to , kokiu maistu jis minta . Snapu paukščiai pasiekia ir laiko maistą , kedena plunksnas , krauna lizdus . Kai kuriems paukščiams , ypač papūgoms , snapas padeda laipioti .

SVARBIAUSIA – KOJOS .

  Paukščių kojos būna įvairiausios formos . Kai kurie balų paukščiai, pavyzdžiui, flamingai, turi iš dalies plėvėtas kojas , kad galėtų žirglioti giliame vandenyje . Aukštai ore skraidantys paukščiai  , tokie kaip devynbalsės ir čiurliai  turi mažytes kojas , kurios sumažina ore jų masę .Ančių, smigikų ir kirų kojos su plėvėmis , kad jie galėtų plaukioti, o galingos plėšriųjų paukščių kojos ginkluotos stipriais, aštriais nagais, kuriais sveriamas ir žudomas grobis .

REGA

  Paukščiams būdinga aštri rega , kuri padeda jiems sugauti grobį , pastebėti plėšrūnus ir greitai skristi .

  Pelėdų ir kitų plėšriųjų paukščių akys žvelgia tiesiai į priekį. Jos sukuria mažą vaizdo lauką ,bet didelį binokulinės regos plotą .Tai padeda jiems tiksliai nustatyti  atstumą ir pagauti grobį . Kad galėtų apsisaugoti nuo pavojų  , tokių paukščių , pavyzdžiui , slankos , akys yra galvos šonuose . Jos sukuria platų aplinkinį vaizdą , bet mažą binokulinės regos plotą.

 UOSLĖ, SKONIS IR YPATINGI JUTIMAI

   Tik labai mažai paukščių turi jautrią uoslę . Išimtys – kivis, kuris uodžia maistą snapo gale esančiomis šnervėmis, ir audrapaukštis, kuriam uoslė padeda naktį rasti kelią į perėjimo urvus . Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, avocetė ir lėlys, turi lytėjimui jautrų snapą, padedantį aptikti grobį . Iš kitų jutimų paukščiams dar būdingas pusiausvyros išlaikymas ir magnetizmo jutimas, padedantis orientuotis . 

  KLAUSA IR GARSO LOKACIJA

     Paukščiai turi puikią klausą, kuri padeda jiems aptikti grobį, pastebėti priešus ir atsiliepti į tuos pačios rūšies atstovų garsus ir giesmes. Kitaip negu žinduoliai, paukščiai neturi išorinių ausų – pavyzdžiui, pelėdų ausų kuokštai tėra tik plunksnos. Lašinpaukštis išsiugdė garso lokacijos sistemą, kuri padeda jam orientuotis tamsiuose urvuose.

   KVĖPAVIMAS

     Kad galėtų skraidyti, paukščiams reikia daug energijos, todėl jie turi gerai išsivysčiusią kvėpavimo sistemą. Kitaip negu žinduolių , paukščių plaučiai jungiasi su dideliais oro maišais , kurie palaiko oro tėkmę plaučiais tik viena kryptimi . Tokia sistema greitai išvalo plaučius .Plaučiai ir širdis yra didesni negu žinduolių ,o širdis plaka dažniau . Todėl paukščiai gali lengvai kvėpuoti aukštai danguje , kur oras labai retas .

    PAUKŠČIŲ KIAUŠINIAI

Visi paukščiai dauginasi dėdami kiaušinius . Vieni paukščiai perėjimo metu deda vieną dėtį ( kiaušinių krūvelę) , kiti – kelias dėtis . Kiaušinį gaubia tvirtas kevalas , kuris saugo besivystantį paukščiuką ir tuo pačiu metu per jį vyksta dujų apykaitą su išoriniu oru. Kai kiaušinis baigia savo kelionę patelės kiaušintakiu, į kevalą gali būti pridedama pigmentų, kurie padeda kiaušinį užmaskuoti. Paukščiai deda kiaušinius arba tiesiog ant žemės, arba į lizdą.

JAUNIKLIAI

Yra du paukščių jauniklių tipai. Viščiukiniai, pavyzdžiui, ančiukai, išsirita su atviromis akimis ir šilta pūkų danga. Maždaug po kelių valandų jie jau gali bėgioti, o po kelių dienų – susirasti maisto. Lizdatupiai, pavyzdžiui, kikiliai, išsirita akli, pliki ir bejėgiai. Kelias savaites jie tupi lizde ir yra visiškai priklausomi nuo tėvų.

NESKRAIDANTIEJI PAUKŠČIAI

Skraidant išeikvojama daug energijos, todėl skraidyti gali tik lengvą kūną turintys gyvūnai. Laikui bėgant, kai kurie paukščiai prarado gebėjimą skraidyti ir vietoj to bėgioja arba plaukioja. Šiandien yra daugiau kaip 40 neskraidančių paukščių rūšių, tarp jų emu, kiviai, kazuarai, nandai, pingvinai ir didžiausias pasaulio paukštis –strutis. Dauguma jų greitai bėgioja ir turi stiprias kojas, padedančias pasprukti nuo plėšrūnų. Pingvinai nustojo skraidyti, prisitaikę gyventi jūroje. Kiti paukščiai neteko būtinybės skraidyti, apsigyvenę salose, kuriose nebuvo grobuonių. Jiems priklauso Naujosios Zelandijos pelėdinė papūga ir garsusis jau išmiręs drontas.

GEBĖJIMO SKRAIDYTI PRARADIMAS

Praradus gebėjimą skraidyti, sumažėjo kai kurių paukščių tam tikri raumenys ir kaulai, kurie paprastai skraidančių paukščių yra gerai išsivystę. Neskraidantieji paukščiai turi mažesnius sparnų kaulus bei krūtinės raumenis ir kur kas mažesnę krūtinkaulio keterą. Kojos tvirtos ir labai stiprios, todėl stručiai, nandai, emu ir kazuarai gali greitai bėgioti.

BĖGIMO ČEMPIONAI

Afrikinis strutis – greičiausiai bėgantis paukštis, pasiekiantis iki 72 km/h greitį. Jis net gali pralenkti kai kuriuos žinduolius, tarp jų ir liūtus. Jėgą didelėms ir stiprioms kojoms teikia daug didesni negu skraidančių paukščių kojų raumenys. Jų dėka stručiai gali nukeliauti didelius atstumus ieškodami retai aptinkamo maisto. Stručiai išsiskiria iš kitų paukščių tuo, kad turi tik du kojų pirštus, kurie greitai bėgant mažina su žeme besiliečiančio paviršiaus plotą.

DIDŽIAUSI KIAUŠINIAI

Afrikinio stručio kiaušinis yra didžiausias iš visų dabar gyvenančių paukščių : jo ilgis iki 20 cm, o masė 2,3 kg. Jo tūris lygus 24 vištos kiaušiniams. Stručio kiaušinio lukštas, nors yra tik 1,5 mm storio, atlaiko žmogaus masę. Didžiausias kada nors padėtas kiaušinis buvo 39 cm ilgio ir priklausė jau išmirusiam epiorniui ; jis prilygo 220 vištos kiaušinių.

 

                                                                      

RŪPESTINGI TĖVELIAI

Daugelio neskraidančių paukščių patinai peri kiaušinius ir rūpinasi jaunikliais. Pavyzdžiui, nando patinas poruojasi su 2-12 patelių haremu, po to sukrauna ant žemės lizdą. Patelės padeda į lizdą kiaušinius ir kas 2-3 dienas sugrįžta padėti jų dar. Baigusios dėti kiaušinius, patelės išeina poruotis su kitu patinu, palikdamos pirmąjį patiną rūpintis kiaušiniais ir jaunikliais.

JŪRINIAI PAUKŠČIAI

Daugelis jūrinių paukščių daug laiko praleidžia atvirame vandenyne ir į sausumą atskrenda tik veistis ir auginti jauniklių. Jie peri kolonijomis pakrantėse arba ant stačių klifo skardžių, kur nėra plėšrūnų. Dauguma jūrinių paukščių turi plėvėtas kojas, padedančias plaukioti, o jų snapas pritaikytas slidžiam grobiui gaudyti. Jūra – gausus maisto šaltinis paukščiams. Vandens paviršiuje apstu žuvų, o pajūryje – daugybė kirmėlių, krabų ir kitokių kiautuotojų vėžiagyvių. Kai kurie jūriniai paukščiai negrįždami į sausumą išbūna jūroje daugiau negu penkerius metus.

PLAUKIMAS

Dauguma jūrinių paukščių nutupia ant vandens paviršiaus pasimaitinti, pailsėti arba sutvarkyti plunksnų. Tik labai mažai jų nuplaukia didelius atstumus. Pingvinai gali toli nukeliauti po vandeniu, tačiau plaukdami jie paneria į vandenį ir iš jo iššoka. Toks vadinamasis delfinų plaukimo būdas leidžia jiems kvėpuoti keliaujant dideliu greičiu. Pingvinai yra greičiausiai plaukiantys paukščiai : papuasas pingvinas pasiekia iki 30 km/h greitį.

PAUKŠČIŲ MIESTAI

Nemažai jūrinių paukščių peri ant klifų didžiulėmis triūkšmingomis kolonijomis. Susibūrę draugėn, jie jaučiasi saugūs: daugybė akių greitai pastebi pavojų, o iš daugybės paukščių plėšrūnui sunku išsirinkti taikinį. Įvairios paukščių grupės lizdus ant klifo krauna skirtingame aukštyje, suskirstydami paukščių  “miestą” vertikaliai tarsi daugiaaukštį namą. Netoli viršūnės įsikuria smigikai ir tripirščiai kirai, o žemiau įsitaiso kormoranai.

TOBULAI PRISITAIKĘ

Iš visų jūrinių paukščių pingvinai yra geriausiai prisitaikę gyventi vandenyje. Jie visiškai prarado gebėjimą skraidyti, ir jų sparnai virto plokščiais plaukmenimis, kuriais jie iriasi vandeniu. Pingvinų kaulai sunkesni negu kitų paukščių ir sumažina jų plūdrumą, kad būtų lengviau panerti. Jų kūnas tapo glotnus ir aptakus, kad būtų mažesnis pasipriešinimas vandeniui, o tanki plunksnų danga padeda ištverti labai šaltą vandenį.

MITYBA

Jūriniai paukščiai žuvį maistui gaudo kiekvienas savaip.Kirai skrenda prie pat vandens paviršiaus ir grobį nutveria iš vandens. Smigikai ir rudieji pelikanai neria į vandenį iš didelio aukščio ir ten gaudo žuvį. Po oda esantys oro maišai sušvelnina kritimo smūgį, palietus vandenį. Kormoranai neria nuo vandens paviršiaus ir, irdamiesi kojomis, gaudo žuvį po vandeniu. Pingvinai ir alkos paneria labai giliai ir “skraidydami” vandenyje persekioja mažas žuveles ir kitus jūrų gyvūnus.

MIGRACIJA

Kai kurie jūriniai paukščiai leidžiasi į tolimas keliones, kurių metu jie turi sugebėti puikiai orientuotis. Mažasis audrapaukštis iš Šiaurės Atlante esančių perėjimo kolonijų migruoja į Pietų Amerikos krantus skalaujančius vandenis. Vienas šių paukščių iš Velso Skokholmo salos iki Brazilijos pakrantės nuskrido tik per 17 dienų, įveikęs beveik 10 000 km.

PLĖŠRIEJI PAUKŠČIAI

Lenktą snapą, didžiulius sparnus ir aštrius nagus turintys plėšrieji paukščiai yra grėsmingi medžiotojai. Dauguma medžioja įvairiausius gyvūnus, kuriuos nužudo stipriomis kojomis. Jų mirtinai pavojingi nagai gali pradurti kietą gyvūnų odą, įkirsti skrendantiems paukščiams ir pastverti iš vandens žuvį. Suaugę plėšrieji paukščiai, be kitų plėšriųjų paukščių ir žmogaus, turi mažai priešų.Šiai įvairiai grupei priklauso kondorai, vanagai, ereliai, sakalai ir grifai. Grifai – neįprasti plėšrūnai,nes minta daugiausia dvėsena (negyvų gyvūnų mėsa) ir patys grobio nežudo.

SUTVERTAS ŽUDYTI

Išskyrus grifus ir kai kurias kitas rūšis, plėšrieji paukščiai išgyvena medžiodami ir žudydami kitus gyvūnus.Jų kūnas sutvertas medžioklei. Jie turi gerai išsivysčiusius sparnus, kuriais gali aktyviai skraidyti ir sklandyti, ir skvarbias akis (beveik aštuonis kartus skvarbesnes už žmogaus), kuriomis aptinka grobį. Pastebėję grobį, stveria jį stipriomis kojomis ir aštriais nagais, o paskui stipriu lenktu snapu plėšo mėsą.

ĮSPŪDINGI ŽAIDIMAI

Daugelis plėšriųjų paukščių per tuoktuves atlieka ore įspūdingus žaidimus, o jau susidariusios poros šitaip sutvirtina savo ryšį. Per baltagalvių erelių tuoktuves patinas skrenda virš patelės, kuri apsiverčia ore ant nugaros, kai patinas būna tiesiai virš jos. Jie ištiesia kojas ir susikabina nagais, o tada vartydamiesi kūliais krenta žemyn ir paleidžia vienas kitą tik prie pat žemės.

MIŠRUS MAISTAS

Šių didelių paukščių grobis, arba maistas, labai įvairus. Vieni minta žinduoliais ir paukščiais, kiti – vabzdžiais arba žuvimis.Kai kurių rūšių paukščiai minta gana neįprastai. Europinis vapsvaėdis ėda medaus korius, vapsvų ir bičių lervas, barzdotasis grifas mėto ant akmenų kaulus, kad pasiektų viduje esančius čiulpus, o sraigiaėdis peslys savo ilgu, lenktu snapu lesa gėlavandenes sraiges.

MEDŽIOJIMO BŪDAI

 Plėšrieji paukščiai medžioja labai įvairiai.Sakalas keleivis – įspūdingas medžiotojas, iš aukštai neriantis ant nusižiūrėto paukščio kvapą gniaužiančiu staigiu kritimu. Paukštvanagis medžioja vogčiomis, skrisdamas žemai viena gyvatvorės puse, kad jo nepastebėtų kitoje pusėje esantys smulkūs paukščiai. Be jokio įspėjimo jis perskrenda per gyvatvorę ir nagais pastveria auką.

 

GAMTOS   ENCIKLOPEDIJA               

Psl. 208; 209; 210; 211; 212; 213; 218; 219.