Evoliucija

 Referatą parengė Ligita Mockutė, 11a kl.

                                                            Turinys

 1.     Evoliucija ir jos teorija

2.     Požiūris į pasaulį ppriešybės

3.     Gamtinė atranka – evoliucijos varomoji jėga

4.     Žemynai

5.     Žemynų dreifas

6.     Kintantis žemėlapis

7.     Tektoninės plokštės

8.     Kalnų susidarymas

9.     Žemės plokštės

10.             Fosilijos

11.             Kas yra fosilijos?

12.             Kaip susidaro fosilijos?

13.             Po dinozaurų

14.             Žinduolių atsiradimas

15.             Žolių lygumos

16.             Ledynmečiai

17.             Ledyninės nuogulos

18.             Naudota literatūra

 Evoliucija ir jos teorija

     Evoliucija – [lot. Evolutio – išvyniojimas; išsirutuliojimas]: 1. Pasaulio visuomenės kitimo procesas, raida; 2. Nedideli lėti kokybiniai kitimai.

          Evoliucionizmas: 1. Mokslas apie evoliuciją; evoliucijos teoriją; 2. Reformistinė teorija, teigianti, kad vystymasis tėra lėtas kiekybinis kitimas, kad šuoliški kiekybiniai pakitimai negali virsti kokybiniais.

Evoliucijos teorija, pažiūrų ir mokslinių žinių apie organinio pasaulio istorinius vystymosi veiksnius, mechanizmus ir dėsnius sistema. Šiolaikinio mokslo, visų pirmą biologijos, duomenys rodo viso organinio pasauliovientisumą ir tai, kad visos šiuolaikinės gyvybės formos yra išsivysčiusios iš nedaugelio protėvių. Prmą vientisą, bet neparemtą faktais sukūrė Ž. B. Lamarkas (1809 m., Prancūzija). XIX a. viduryje Čarlzas Darvinas (1859 m., Anglija) sukūrė pirmąją mokslinę materialistinę organizmų rušių atsiradimo gamtinės atrankos būdu teoriją, vadinamą darvinizmu; ji yra šiuolaikinės etnografijos pagrindas.

Darvino geologiniai tyrinėjimai patvirtino Hiutono ir Lajelio darbus. Jis ėmė galvoti, jog Žemė labai sena ir kad laiko vykti paveldėjimui su pokyčiais buvo pakankamai. Biogeografija (gyvybės formų geografiniopasiskirstymo Žemėje tyrimai) turėjo Darvinui didelę įtaką ir privertė jį galvoti, kad įvairovę sukelia prisitaikymas prie aplinkos; iš vienos rūšies gali atsirasti daug skirtingai prisitaikiusių rūšių.

          Lietuvoje evoliucines idėjas pirmieji ėmė skleisti XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmoje pusėje Vilniaus universiteto ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos gamtos mokslų dėstytojai. Vilniaus universitetas tuo metu buvo vienas pažangios evoliucinės minties židinių Europoje. Žymiausi evoliucinių pažiūrų skelbėjai buvo Liudvigas Heinrichas Bojanus, Eduardas Eichvaldas, Andrius Sniadeckis. Evoliucinių minčių yra ir kai kuriuoseGeorgo Forsterio ir kitų to meto Vilniaus universiteto mokslininkų (Bojanaus mokinio F. Jurevičiaus, Eichvaldo mokinio Karolio Miramo) darbuose. Jie iškėlė minčių apie organinio pasaulio išsivystymą iš negyvosios medžiagos, apie organizmų kintamumą, aplinkos įtaką jų vystymuisi, nustatė kai kurias pereinamąsias organizmų sisteminių grupių formas. Gyvosios gamtos evoliuciją vaizdavo kaip medį, kurio viršūnėje esąs žmogus. Tačiau Eichvaldo, Sniadeckio ir kitų gamtininkų evoliucinėse koncepcijose yra ir idealistinių elementų.

          XIX a. pabaigoje kai kuriuos etnografinius teiginius savo knygose populiarino Juozas Adomaitis-Šernas, Jonas Šliūpas. XX a. 2 – 4 dešimtmetyje materialistinę pasaulėžiųrą gamtos moksluose gynė Petras Avižonis. Knygoje “Gyvybė ir jos atsiradimas ant Žemės” (1928) jis materialistiškai aiškino gyvybės atsiradimą, gynė rušių kintamumo idėją, propogavo darvinizmo principus ir esmę. Darvino pažiūras Lietuvoje ypač propogavo Tadas Ivanauskas, dėstydamas biologijos profilio disciplinas Kauno universitete. Jo veikla daug prisidėjo prie jaunosios biologų kartos materialistinės pasaulėžiūros ugdymo.

          Atkūrua Lietuvoje Tarybų valdžią, 1940 m. aukštosiose ir vidurinėse mokyklose pradėta dėstyti darvinizmą kaip privalomą discipliną, propaguoti jį spaudoje, pradėta leisti darvinizmo vadovėliai (verstinis pirmą kartą išleistas 1947 m.). Žymesnieji darvinizmo dėstytojai: Ivanauskas, Povilas Snarskis, Jonas Dagys. 1959 m. pirmą kartą lietuvių kalba išleistas Darvino veikalas “Rūšių atsiradimas”.

                                                      Požiūris į pasaulį priešybes

 Gamtinė atranka – evoliucijos varomoji jėga

              Evoliucija patvirtina tai, kad nėra visiškai vienodų dviejų gyvų organizmų. Taigi kai kurie augalai arba gyvūnai gali egzistuoti tik turėdami tokius požymius, kurie padeda jiems lengviau išlikti. Antai gyvūnas gali turėti ilgas kojas, kurios padėtų jam sprukti nuo plėšrūnų. Augalas gali turėti didesnius lapus kurie padėtų jam geriau augti pavėsyje. Turėdami tokių vertingų požymių, gyvūnai ir augalai turi daugiau galimybių išlikti gyvi ir susilaukti palikuonių, kurie paveldėtų šiuos požymius. Neturintys naudingų požymių tokių galimybių turi mažiau. Tai vadinama gamtine atranka.

          Pamažu, iš kartos į kartą, geriau prisitaikę gyvūnai ir augalai išgyvena ir suklesti, o kiti išmiršta arba susiranda naują buveinę. Taip, Darvino įsitikinimu, pamažu išsirutuliojo milijonai įvairių augalų ir gyvūnų rušių.

Gamtinė atranka – tai procesas, kurio prielaidos (1–3) gali sukelti tam tikras pasekmes (4-5):

1.     Populiacijų nariai turi paveldimų skirtumų.

2.     Kiekvienoje kartoje atsiranda daug daugiau individų, nei gali išgyventi ir daugintis.

3.     Kai kurių individų turimi adaptyvūs bruožai leidžia jiems išgyventi ir daugintis geriau už kitus individus.

4.     Vėlesnėse kartose adaptyvius bruožus turi vis didesnė individų dalis.

5.     Gamtinės atrankos rezultatas yra prie vietinės aplinkos prisitaikiusi populiacija.

Darvinas įsitikino, kad paveldėjimas su pakitimais paaiškina gyvybės istoriją. Jo gamtinės atrankos teorija nurodo mechanizmą, padedantį prisitaikyti prie aplinkos.

Tačiau fosilijos rodo, kad evoliucija nėra toks lėtas ir tolydinis procesas, kaip manė Darvinas. Dabar kai kurie mokslininkai mano, kad pokyčiai vyksta staigiais šuoliais, tarp jų būna ilgi laikotarpiai, kai pokyčiai vos pastebimi. Tai vadinama pertraukta pusiausvyra. Anot kitų, staigių pokyčių šuoliai įsiterpia tarp ilgų tolydinių pokyčių laikotarpių. Tai vadinama pertraukta laipsniškumu.

 Žemynai

 Po mūsų kojomis esanti žemė nuolatos juda. Tolstant ir susiduriant žemynams, atsineria nauji vandenynų plotai, o senieji nueina į užmarštį. Išties, visas Žemės paviršius amžinai pleišėja ir juda – labai, labai lėtai, bet su milžiniška jėga.

Žemynų dreifas

 Pažiūrėjęs į pasulio žemėlapį pamatysi, kaip tiksliai vakariniai Afrikos krantai atspindi rytinius Pietų Amerikos krantus. Anglų filosofas Fransis Bekonas tą pastebėjo dar 1620 m., netrukus po to, kai buvo sudaryti pirmieji Pietų Amerikos žemėlapiai. Bet tik šiame šimtmetyje mokslininkai suprato kodėl.

1912 m. vokiečių mokslinkas Alfredas Vėgeneris iškėlė mintį, kad Afrika ir Pietų Amerika kadaise jungėsi. Norėdami įrodyti jų atitikimą, jis pasakė: “Tai tas pats, lyg reikėtų sudėlioti suplėšyto laikraščio skiautes pagal atitinkančius kraštus”. Iš tiesų, įrodinėjo jis, kadaise jungėsi ne tik Afrika ir Pietų Amerika, bet ir visi pasaulio žemynai. Prieš milijonus metų jie pradėjo skilti ir nuo to laiko dreifuoja pirmyn ir atgal.

  Kintantis žemėlapis

 Per milijonus metų pasaulio žemėlapis nuolat keitėsi. Kadaise visi žemynai sudarė vieną didžiulį sausumos masyvą, kurį mokslininkai vadina Pangėja. Jį supo vienas bekraštis vandenynas – Pantalasas. Maždaug prieš 200 milijonų metų Pangėja pradėjo skilti į dvi dalis – Lauraziją šiaurėje ir Gondavą pietuose. Ilgainiui šie milžiniški žemynai irgi pradėjo skilti, palikdami atskiras dalis dreifuoti ten kur jos yra dabar. Mokslininkai daug apie tai žino iš uolienų magnetinių sąvybių. Uolienos susidarymo metu jos įmagnetintos dalelės išsidėsto šiaurės kriptimi – taip, kaip rodo kompaso rodyklė. Kadangi žemynai juda ir pasisuka, įmagnetintos uolienos dalelės susidariusios įvairiu laiku, rodo skirtingas kryptis. Todėl stebėdami uolienų įmagnetintų dalelių kryptį, mokslininkai gali nustatyti žemyno kelią per milijardus metų.

 Tektoninės plokštės

 Dabar mokslininkai mano kad netikslu teigti, jog pasaulio paviršių sudaro žemynai ir vandenyna. Tvirtas išorinis Žemės lukštas, vadinamas lifosfera iš tikrųjų yra suskilęs į maždaug 20 judančių tektoninių plokščių – devynias didžiules plokštes ir apie tuziną mažesnių. Žemynai paprasčiausiai išsidėstę tose plokštėse tarsi razinos bandelėje. Vandenynai yra tai, kas plyti tarp žemynų.

 Kalnų susidarymas

 Mokslininkai ir anksčiau žinojo, kad pasaulio kalnai susideda iš susiraukšlėjusių uolienių sluoksnių. Bet kol nebuvo atrastos tektoninės plokštės niekas nežinojo kodėl jie susiraukšlėjo. Dabar manoma kad kalnai susidaro, vienam žemynui atsitrenkus į kitą. Pavyzdžiui, Himalajai iškilo ten kur Indija įsirėžė į pietinį Azijos pakraštį. Iš tikrųjų Indija ir toliau juda todėl jie dar tebekyla aukštyn, tai primena valties priekinę smūginę bangą arba rąsto stūmimą tirštu ištižusiu purvynu. Kol rąstas juda, purvynas jo priekyje raukšlėjasi, bet nustojus rąstą stumti, purvynas netrukus išsilygins, kaip išsilygins ir Himalajai, kai Indija galiausiai sustos.

 Žemės plokštės

 20 su viršum Žemės paviršiaus plokščių nuolat juda, slinkdamos viena palei kitą ir šen bei ten susitikdamos. Vienur, vadinamose  divergencijos zonose, jos tolsta viena nuo kitos, pavyzdžiui, ten, kur plečiasi jūros dugnas. Kitur – konvegencijos zonuose plokštės grūdasi, suraukšlėdamos pakraščius arba nustumdamos viena kitą į Žemės gelmes. Keliose vietose jos paprasčiausiai slenka viena palei kitą, pavyzdžiui, išilgai San Andrėjo lūžio Kalifornijoje. Toji neįsivaizduojama šias plokštes judanti jėga sukuria žemės drebėjimus ir ugnikalnius, kur tik jos susiduria.

   Fosilijos

 Iš kur mokslininkai žino, kad po Žemę kadaise klajojo dinozaurai? Arba kad prieš 12000 metų Eropoje gyvenogauruoti drambliai, vadinami mamutais? Atsakymas – iš fosilijų. Fosilijos – tai gyvūnų ir augalų liekanos išsilaikusios tūkstančius arba milijonus metų, paprastai akmenyje. Tai gali būti gyvų padarų liekanos – kaulai, kriauklės, kiaušiniai, sėklos ir panašiai arba tik žymė, pavyzdžiui, palikti pėdsakai.

 Kas yra fosilija?

 Žuvus gyvūnui, jo minkštosios dalys supūva, bet jei jo kaulus arba kreuklę greitai užkloja dumblas, ilgainiui jie gali suakmenėti ir virsti fosilija. Fosilijos padeda atkurti nuostabų gyvybės istorijos vaizdą. Iš fosilijų žinome, kada gyvi padarai ėmė keltis iš jūros į sausumą, kaip atrodėdinozaurai, ir dar daugiau kitų dalykų.

Dauguma fosilijų yra arba kriauklės, arba tik keli pavieniai kaulai. Sveiki griaučiai aptinkami retai. Vis dėltopaleontologai (fosilijas tiriantys žmonės), kurie gerai išmano gyvūnų formą, dažnai sugeba iš kelių kaulų atkurti gyvūno išvaizdą, net jei tas gyvūnas priklauso seniai išnykusiai rūšiai. Fosilijos  rodo, kad šiandien gyvenančios rūšys tėra tik dalelė anksčiau Žemėje gyvenusių gyvūnų. Laikui bėgant, atsirado ir išmirė milijonai rūšių, palikdami tik suakmenėjusias liekanas, įrodančias apie jų egzistavimą praeityje.

Fosilijų amžių galima sužinti iš uolienų, kuriose jos randamos. Mokslininkai moka atskleisti ryšius tarp įvairių uolienų, nes naujai susidarantys uolienų sluoksniai užkloja senesnius, todėl apatiniai sluoksniai yra seniausi. Kad gajėtų nustatyti tikslesnę datą, jie matuoja radioaktyvumą. Kadangi iškastiniai dinozaurai aptinkami tik prieš 65 – 220 milijonų metų susidariusiose uolienuose, žinome, kad jie gyveno būtent tuo metu.

Pagal fosilijas spręsti apie gyvūno išvaizdą gana sudėtinga. Vienoje fosilijoje išsilaiko tik dalelė kadaise gyvenusios rūšies. Iš rastų fosilijų dauguma yra sekliose jūrose gyvenę moliuskai. Suakmenėję minkštą kūną turintys gyvūnai ir sausumoje gyvenantys gyvūnai randami labai retai.

Kita problema yra ta, kad turime tik kietąsias dalis, iš kurių galime spręsti apie gyvūno išvaizdą. Tad belieka tik spelioti, kokios jis buvo spalvos, turėjo kailį ar ne, kaip atrodė jo ausys.

 Kaip susidaro fosilija?

Kai žuvęs moliuskas nugrimsta į jūros dugną, jo minkštosios dalys netrukus supūva, lieka tik kieta kriauklė. Ją užkloja smėlis ir dumblas. Per milijonus metų pro dumblą prasisunkęs vanduo ištirbdo kriauklę ir palieka tuštumą, vadinamą atspaudu. Vandenyje esančios mineralinės medžiagos gali užpildyti buvusios kriauklės vietą ir sukietėti. Taip susidaro kriauklės branduolys. Taigi fosilija būna arba branduolys, arba atspaudas.

Visa tai retai kada vyksta sausumoje, todėl jūros gyvūnų fosilijos daug dažnesnės negu sausumos gyvūnų.

EVOLIUCIJA:

·        95% visų kada nors Žemėje egzistavusių gyvūnų ir augalų yra jau išnykę.

·        Prieš 35 – 20 milijonų metų po Amerikos žemyną bastėsi milžiniški raganosiai. Pavyzdžiui, paraceantherium buvo iki 8 m ilgio ir panašaus kaip žirafa ūgio.

·        Pirmasis arklys, hyracotherium buvo maždaug dabartinio foksterjero dydžio.

Didžiausias visų laikų Australijos sterblinis buvo diprotodon optatum, kuris buvo raganosio dydžio ir svėrė iki 1500 kg.

 Po dinozaurų

          Kai maždaug prieš 65 milijonus metų dinozaurai paslaptingai išnyko, atsivėrė kelias įsiviešpatauti žinduoliams ir paukščiams. Išsirutuliojo daug naujų žinduolių rūšių. Kiekviena nauja epocha pateikdavo vis naujų gyvūnų grupių – daugėlis jų buvo dabartinių žinduolių protėviai.

 Žinduolių atsiradimas

          Dinozaurų eros pabaigoje vienintėliai žinduoliai buvo nedideli sterbliniai. Išnykus dinozaurams, žinduoliai pradėjo užaugti daug didesni už sterblinius žinduolius, kurie gimdė pilnai išsivysčiusius jauniklius.

Tuo laiku Pangėjos liekanos jau buvo galutinai suskilusios į dabartinius žemynus. Kiekviename žemyne išsirutuliojo panašios, bet savitos žinduolių rūšys, kurios užpildė tam tikrą nišą. Kiekviename žemyne buvo graužikų, vabzdžiaėdžių, augalėdžių, mėsėdžių it t.t. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikoj gyveno: į voverę panašus graužikas sciuravus lapais mintanti riestanosė raumeninga žiurkė stylinodon pirmasis žinomas šikšnosparnis icaronycteris, į avį panašūs kondiliartrai pirmieji kanopiniai žoleėdžiai ir dar daug kitų.

Tuo metu pasirodė pirmieji stambūs plėšrieji žinduoliai. Jie vadinami kreo-dontais ir buvo įvairaus dydžio – nuo mažesnių už žiurkę iki didesnių už baltąjį lokį. Patys mažiausi, tokie kaip deltatheridium, buvo panašūs į žebengštį ir mito tikriausiai vabzdžiais; didžiausias – megistotherium, buvo stambiausias kada nors gyvenęs plėšrusis žinduolis. Kai kurie dideli kleodontai, pavyzdžiui, hyaenodon, buvo maitėdžiai. Kiti medžiojo kanopinius gyvūnus, tokius kaip kondiliartrai ir galbūt net į dramblius panašius gyvūnus. Jie tikriausiai nebuvo nei tokie greiti, nei tokie protingi kaip dabartiniai medžiojantys žinduoliai; tą patį galima pasakyti ir apie jų grobį.

 Žolių lygumos

 Maždaug prieš 24 milijonus metų ankstyvajame miocene, pasaulio klimatas pasidarė daug sausesnis ir vėsesnis. Atogrąžų miškai užleido vietą atviroms stepėms, labai panašioms į dabartines Rytų Afrikos stepes. Stepėms plintant plito ir besiganantysjose gyvūnau – arklių, kupranugarių ir raganosių rūšys. Šie gyvūnai turėjo geras akis ir ilgas kojas su kanopomis, kad sprukdami nuo priešų galėtų greitai bėgti lyguma. Kreodontai negalėjo jų pagauti, bet naujos, labai protingos šunų ir didelių kardadančių tigrų rūšys juos paprastai pavydavo.

 Ledynmečiai

Ledynmetis – glacialas, Žemės geologinės istorijos šalto klimato laikotarpis – tada dideles Žemės dalis dengė ledynai. Lietuvoje ledynmečiui budingi kvarteriui (Žemės geologinės istorijos kainozojaus eros šiulaikinis periodas, prasidėjęspo neogeno; per tą laikotarpį susidariusių uolienų sistema; antropogenas), kurį retkarčiais vadina ledynmečio periodu. Per kvartero dalį – pleistoceną buvo keli ledynmečiai; tada visą kraštą dengdavo 1,5 – 3 km storio ledo danga. Ledynai atslinkdavo iš Skandinavijos. Ledynmečiai trukdavo nuo keliolikos iki keliasdešimties tūkstančių metų. Seniausias – Dzūkijos ledynmetis buvo maždaug prieš 700 tūkstančius metų. Ilgiausi buvo Dainavos ir Žemaitijos ledynmečiai (~60 – 100 tūkstančių metų). Kiekvieno ledynmečio pirmojoje pusėje – sausesnis. Ledynų paliktos ledyninės nuogulos suformavo Lietuvos reljefą.

Prieš 2 milijonus metų, pleistoceno predžioje, pasaulį sukaustė ledynmečių šaltis. Milžiniški ledynai uždengė didelią Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos dalį, ir pusiausvyra pakrypo žinduolių naudai, kurie gebėjo išgyventi vėsesnėmis sąlygomis. Tokius gyvūnus, kaip gauruotieji raganosiai ir mamutai, nuo šalčio saugojo storas kailis. Kiti gyvūnai pavyzdžiui, didžiuliai urviniai lokiai ir liūtai, glaudėsi urvuose – kaip pirmieji žmonės.

Kartkartėmis kuriam laikui atšildavo ir šiais trumpais laikotarpiais Europoje klestėjo beždžionės, hienos begemotai ir drambliai. Mes gyvename šiltuoju laikotarpiu, kuris prasidėjo maždaug prieš 10000 metų, kai pleistoceno periodą pakeitė holocenas. Nė vienas iš stambiųjų ledynmečių žinduolių (gauruotųjų raganosių, mamutų, urvinių llokių ir liūtų) neišgyveno. Galimas daiktas, kad juos pražudė klimato pasikeitimas, o galbūt jie išnyko dėl to, kad medžiojo žmogus.

 Ledyninės nuogulos

    Ledyninės nuogulos, uolienos, susidariusios dėl kontinentinių arba kalnų ledynų veiklos. Paplitusios visoje Lietuvoje.  Jos susidarė dėl kontinentinio ledyno daugiakraštės veiklos pleistocene. Ledyninės nuogulos sluoksnių bendras storis nuo kelių iki 300 metrų. Iš akvaglacialinių nuogulų, arba nuosėdų daugiau paplitusios fliuviogalacialinės (susijęs su tirpstančio ledyno tekančių vandenų veikla) nuosėdos. Pietryčių smėlėtoje lygumoje jų sluoksnio storis iki 50 metrų. Limnoglacialinių nuosėdų mažiau, jų sluoksnio storis 2-15 metrų. Ledyninės nuogulos yra svarbiausia statybinių medžiagų žaliava.

 Naudota literatūra:

1.     Moksleivių enciklopedija

2.     Gamtos pasaulis

3.     Faktopedija

4.     11 kl. Vadovėlis

5.     Tarptautinių žodžių žodynas

6.     Tarybų Lietuvos enciklopedija